Įvadas
Kultūrinės edukacijos sistema – tai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos administruojama kultūrinės edukacijos platforma. Šios sistemos pagrindas yra efektyvus bendradarbiavimas tarp Kultūros paso paslaugų gavėjų, t. y. moksleivių ir mokytojų, ir Kultūros paso paslaugų teikėjų – menininkų, kūrėjų bei kultūrinės edukacijos praktikų.

Kultūros pasas – tai priemonė, leidžianti moksleiviams valstybės lėšomis lankytis įvairiuose kultūros ir meno renginiuose, tokiuose kaip spektakliai, koncertai, parodos ir kitos pažintinės bei edukacinės veiklos.

Kultūros paso programa buvo pradėta įgyvendinti 2018 metais, jos tikslas – ugdyti mokinių savarankiško kultūros pažinimo ir patyrimo įpročius, užtikrinant kokybiškų kultūros ir meno paslaugų prieinamumą mokiniams, besimokantiems pagal bendrojo ugdymo programas.

Tyrimo tikslas
Pagrindinis tikslas yra išanalizuoti kultūros paso veiksmingumą, pritaikymą įvairiems poreikiams bei susidomėjimą juo švietimo sistemoje.

Hipotezės
H1: Edukacijų kainos yra labai didelės, o kompetencijų pasiūla maža.
H2: Edukacijų pasiūla neatliepia šiandieninių realiųjų ir neintegruoja IT technologijų kultūros srityje.
H3: Kultūros paso edukacijos nėra pritaikytos visoms klasėms tolygiai, palikdamos kultūros pažinimo spragas kai kurių klasių moksleiviams.
H4: Didžioji dauguma edukacijų yra pritaikytos specialiųjų poreikių moksleiviams.

Išvados
Tyrimo metu buvo paneigtos 3 hipotezės, patvirtinta 1 hipotezė.

Pirmą hipotezę, kad edukacijų kainos yra labai didelės, o kompetencijų pasiūla maža galima paneigti, nes vidutinė edukacijos kaina yra tik 5,40€ ir tai sudaro daugiau kaip 18% visų edukacijos kainų, o beveik 17% edukacijų galima įsigyti už vidutiniškai 3€. Daugiau kaip 50% edukacijų galima įsigyti už 5€ ar mažiau vienam vaikui, o kompetencijų pasiūla yra gana didelė, dauguma tiekėjų savo edukacijomis ugdo daugiau nei vieną kompetenciją, TOP10 tiekėjų savo edukacijomis ugdo visas 8 kompetencijas.

Antrą hipotezę, jog edukacijų pasiūla neatliepia šiandieninių realiajų ir neintegruoja IT tehnologijų kultūros srityje, deja, galima patvirtinti, nes pagal pateiktus duomenis skaitmeninės kompetencijos ugdymas tarp tiekėjų nesudaro net 3% tarp visų ugdomų kompetencijų.

Trečią hipotezę, kuri teigia jog kultūros paso edukacijos nėra pritaikytos visoms klasėms tolygiai, palikdamos kultūros pažinimo spragas kai kurių klasių moksleiviams galima paneigti, nes pagal pateiktus duomenis nemažai edukacijos tiekėjų savo edukacijas pritaiko tolygiai kiekvienos amžiaus grupės vaikams.

Ketvirtąją hipotezę, kuri teigia kad didžioji dauguma edukacijų yra pritaikytos specialiųjų poreikių moksleiviams, deja, tenka paneigti. Kiekvienoje iš kategorijų (pritaikyta kurtiesiems, neregiams, turintiems intelekto negalią) edukacijos, kurios yra pritaikytos šiems poreikiam nesiekia net 50%, visos kitos nėra pritaikytos šiems poreikiams. Tik judėjimo negalią turintiems vaikams tinkamos edukacijos siekia beveik 55%. Todėl nors ir yra edukacijų, pritaikytų specialiesiems poreikiams, bet jos nesudaro didžiosios daugumos.

Išanalizavus gautus duomenis galima teigti, kad kultūros paso populiarumas didėja, tiekėjų skaičius, kuris teikia edukacijas moksleiviams taip pat didėja.

Kultūros paso nauda akivaizdi, kaip ir susidomėjimas juo, todėl galima teigti, kad ši sistema, esant palankioms sąlygoms (finansavimui), turėtų augti ir plėstis.